Žinoma, kad Šiaurės Korėja, kenčianti nuo lėtinio elektros energijos trūkumo, pasiūlė investuoti į saulės elektrinių statybą kaip sąlygą ilgalaikei elektros energijos ūkio Vakarų jūroje nuomai Kinijai. Kinijos pusė nenori atsakyti, teigė vietos šaltiniai.
Reporteris Son Hye-minas praneša apie įvykius Šiaurės Korėjoje.
Pchenjano miesto pareigūnas ketvirtadienį „Free Asia Broadcasting“ sakė: „Šio mėnesio pradžioje mes pasiūlėme Kinijai investuoti į saulės elektrinės statybą, o ne nuomotis ūkį Vakaruose.“
Šaltinis teigė: „Jei Kinijos investuotojas investuos 2,5 mlrd. dolerių į saulės elektrinės statybą vakarinėje pakrantėje, grąžinimo būdas bus maždaug 10 metų nuomotis ūkį vakarinėje jūroje, o konkretesnis grąžinimo būdas bus aptartas sudarius dvišalį sandorį“, – pridūrė jis.
Jei dėl koronaviruso uždaryta siena bus atidaryta ir prekyba tarp Šiaurės Korėjos ir Kinijos bus visiškai atnaujinta, teigiama, kad Šiaurės Korėja perduos Kinijai Vakarų jūroje esantį ūkį, kuriame 10 metų bus galima auginti vėžiagyvius ir žuvis, tokias kaip moliuskai ir unguriai.
Yra žinoma, kad antrasis Šiaurės Korėjos ekonomikos komitetas pasiūlė Kinijai investuoti į saulės elektrinių statybą. Investicinio pasiūlymo dokumentai buvo išsiųsti faksu iš Pchenjano Kinijos partneriui, susijusiam su Kinijos investuotoju (asmeniu).
Remiantis Kinijai pateiktais dokumentais, atskleidžiama, kad jei Kinija investuos 2,5 mlrd. dolerių į saulės elektrinės, galinčios per dieną pagaminti 2,5 mln. kilovatų elektros energijos, statybą Šiaurės Korėjos vakarinėje pakrantėje, ji išnuomos 5000 ūkių Šiaurės Korėjos vakarinėje jūroje.
Šiaurės Korėjoje 2-asis ekonomikos komitetas yra organizacija, prižiūrinti amunicijos ekonomiką, įskaitant amunicijos planavimą ir gamybą, o 1993 m. jis buvo pakeistas į Nacionalinę gynybos komisiją (dabartinę Valstybės reikalų komisiją) prie Ministrų kabineto.
Šaltinis teigė: „Vakarų jūros žuvų ūkis, kurį planuojama išnuomoti Kinijai, yra žinomas iš Seončono, Šiaurės Pchenjano provincijos, Džongsano, Pietų Pchenjano provincijos, po to Gvaksano ir Jomdžu provincijos.“
Tą pačią dieną Šiaurės Pjongano provincijos pareigūnas sakė: „Šiomis dienomis centrinė valdžia sunkiai dirba, kad pritrauktų užsienio investicijas – tiek pinigus, tiek ryžius – ir siūlo įvairius būdus, kaip įveikti ekonominius sunkumus.“
Atitinkamai, kiekviena prekybos organizacija, pavaldi ministrų kabinetui, skatina kontrabandą iš Rusijos ir maisto produktų importą iš Kinijos.
Šaltinis teigė: „Didžiausias iš jų projektas – perduoti Vakarų jūros žuvų ūkį Kinijai ir pritraukti investicijų saulės elektrinės statybai.“
Teigiama, kad Šiaurės Korėjos valdžia Vakarų jūros žuvų ūkius atidavė savo kolegoms iš Kinijos ir leido jiems pritraukti investicijas – ar tai būtų Ekonomikos komitetas, ar Ministrų kabineto ekonomika, kuri yra pirmoji institucija, pritraukianti užsienio investicijas.
Žinoma, kad Šiaurės Korėjos planas statyti saulės elektrinę vakarinėje pakrantėje buvo aptarinėjamas dar prieš koronaviruso protrūkį. Kitaip tariant, jis pasiūlė perduoti retųjų žemių kasyklų plėtros teises Kinijai ir pritraukti Kinijos investicijas.
Šiuo atžvilgiu „RFA Free Asia Broadcasting“ pranešė, kad 2019 m. spalį Pchenjano prekybos organizacija perdavė Kinijai teises eksploatuoti retųjų žemių kasyklas Čolsano mieste, Šiaurės Pchenjano provincijoje, ir pasiūlė Kinijai investuoti į saulės elektrinių statybą vakarinės pakrantės sausumoje.
Tačiau net jei Kinija įgis Šiaurės Korėjos teises plėtoti ir kasti retuosius žemes mainais už jos investicijas į saulės elektrinių statybos fondus Šiaurės Korėjoje, Šiaurės Korėjos retųjų žemių atvežimas į Kiniją yra sankcijų Šiaurės Korėjai pažeidimas. Todėl žinoma, kad Kinijos investuotojai yra susirūpinę dėl investicijų į Šiaurės Korėjos retųjų žemių prekybą nesėkmės, todėl žinoma, kad investicijų pritraukimas, susijęs su retųjų žemių prekyba tarp Šiaurės Korėjos ir Kinijos, dar nesukurtas.
Šaltinis teigė: „Investicijų į saulės elektrinių statybą pritraukimas per retųjų žemių prekybą nebuvo atliktas dėl Šiaurės Korėjos sankcijų, todėl bandome pritraukti Kinijos investicijas perduodami Kinijai Vakarų jūros fermą, kuriai netaikomos Šiaurės Korėjos sankcijos.“
Tuo tarpu, remiantis Korėjos Respublikos nacionaline statistikos tarnyba, 2018 m. Šiaurės Korėjos elektros energijos gamybos pajėgumas siekė 24,9 mlrd. kW, tai yra viena 23 dalis Pietų Korėjos pajėgumo. Korėjos energetikos tyrimų institutas taip pat atskleidė, kad Šiaurės Korėjos elektros energijos gamyba vienam gyventojui 2019 m. siekė 940 kWh, tai yra tik 8,6 % Pietų Korėjos ir 40,2 % ne EBPO šalių vidurkio, o tai yra labai prastas rodiklis. Problemos yra senstantys hidroelektrinės ir šiluminės energijos gamybos įrenginiai, kurie yra energijos ištekliai, ir neefektyvios perdavimo bei paskirstymo sistemos.
Alternatyva – „gamtinės energijos plėtra“. Šiaurės Korėja 2013 m. rugpjūtį priėmė „Atsinaujinančios energijos įstatymą“, skirtą atsinaujinančios energijos, tokios kaip saulės energija, vėjo energija ir geoterminė energija, plėtrai ir naudojimui, teigdama, kad „gamtinės energijos plėtros projektas yra didžiulis projektas, kuriam reikia pinigų, medžiagų, pastangų ir laiko“. 2018 m. paskelbėme „vidutinės trukmės ir ilgalaikį gamtinės energijos plėtros planą“.
Nuo to laiko Šiaurės Korėja toliau importuoja iš Kinijos pagrindines dalis, tokias kaip saulės elementai, ir montuoja saulės energiją komerciniuose objektuose, transporto priemonėse ir institucinėse įmonėse, siekdama paskatinti elektros energijos gamybą. Tačiau koronaviruso blokada ir sankcijos Šiaurės Korėjai neleido importuoti dalių, reikalingų saulės elektrinių plėtrai, o saulės elektrinių technologijų plėtra taip pat patiria sunkumų, teigė šaltiniai.
Įrašo laikas: 2022-09-09